Rugsėjo 1-ąją „Demolofte“ atidaroma fotografijų paroda, kviečianti Naujamiestį pažinti per žmones, kurie savo idėjomis, darbu ir kūryba prisidėjo prie išskirtinio šio rajono charakterio. Fotografo Dainiaus Ščiuko objektyve – Naujamiesčio istorijos, kurios dažnai lieka nepastebėtos skubant miesto ritmu.
Dar prieš keliolika metų Naujamiestis daugeliui pirmiausia asocijavosi su industrine Vilniaus praeitimi. Šiandien buvusiose gamyklose čia kuriasi meno ir gastronomijos erdvės, šalia šiuolaikinių verslo centrų vyksta ūkininkų turgus, o dešimtmečius veikiančios mažos dirbtuvės primena apie kitokį miesto tempą.
Tačiau tikrąjį Naujamiesčio pokytį geriausiai pasakoja ne pastatai, o žmonės.
Penki žmonės – penkios Naujamiesčio istorijos
Rita Latvytė
„Nebus plojančios minios tą pačią dieną – viskam savas laikas.“ – Rita Latvytė, Naugarduko turgelio įkūrėja.
Viskas prasidėjo Vytenio ir Vivulskio gatvių sankryžoje, senoje, apleistoje krepšinio aikštelėje, ir nuo minties, kad Naujamiestis turi turėti vietą, kurioje sekmadieniai kvepėtų šviežiomis daržovėmis ir girdėtųsi jaukus Naujamiesčio gyventojų šurmulys. Tuo metu tai buvo tik idėja, o dabar Naugarduko turgus jau skaičiuoja 6-uosius savo gyvavimo metus.
Nuo idėjos gimimo Rita kalbėjosi su aplinkiniais, ieškojo ūkininkų ir prekiautojų. Žmonės jai pritarė – Naujamiestyje tokios vietos trūko. Vietos, kur sekmadienį būtų galima ne tik nusipirkti šviežių daržovių, duonos ar pieno, bet ir sutikti kaimyną, stabtelėti pokalbiui, pajusti, kad gyveni ne tik tarp namų, bet ir tarp žmonių. Tačiau pirmieji sekmadieniai nebuvo lengvi. Kartais turguje stovėdavo vos keli prekiautojai. Vėliau turgus persikėlė į didesnę erdvę, bet prekiautojų nepadaugėjo – ten, kur anksčiau trys pardavėjai atrodė kaip pilnas turgus, dabar jie tiesiog paskęsdavo erdvėje. Žmonės ateidavo ir sakydavo: „Kam čia eit, jei nieko nėra.“
Rita vis tiek nesustojo. Įkalbinėjo ūkininkus atvažiuoti, ieškojo naujų prekiautojų, rūpinosi, kad turgus vyktų tuo pačiu metu kiekvieną sekmadienį. Reikėjo ne vieno savaitgalio, kol žmonės suprato, kad Naugarduko gatvėje atsirado turgus.
Po truputį daugėjo ne tik prekiautojų, bet ir nuolatinių pirkėjų. Žmonės pradėjo žinoti, pas ką pirks pieną, kas atveš daržovių, su kuo persimes keliais žodžiais. Rita pasakoja, og vieną kartą vieni žmonės ant nusipirktų salotų lapų rado vikšrą. Kitą savaitę jie grįžo ir papasakojo tam pačiam ūkininkui, kad dabar augins drugelį, kurį rado ant jo salotų.
Ritos istorija primena, kad miestą kuria ne vien gatvės, pastatai ar nauji projektai. Jį kuria žmonės, kurie pastebi, ko jų aplinkai trūksta, ir išdrįsta tai sukurti. Kartais tam reikia tik idėjos, kelių ja patikėjusių žmonių ir užsispyrimo ateiti dar vieną sekmadienį.
Batsiuvys Stasys
Trisdešimt metų Jis dirba beveik nepastebimas. Vietoje, kurios tikrai daugelis nežino ar net nėra girdėję. Jo dirbtuvės įsikūrusios pusrūsyje, į kurį patenkama per Lofto laiptinę. Ant durų – kodinė spyna. Jokios iškabos, kviečiančios užeiti. Praeidamas pro šalį vargu ar suprastum, kad čia kasdien dirba batsiuvys Stasys.
Kai šiandien kalbame apie verslus, atrodo savaime suprantama, kad norint būti pastebėtam reikia būti matomam. Graži iškaba, išsiskiriantis parduotuvės dizainas, gera lokacija ir žinomumas socialiniuose tinkluose. Stasys šios taisyklės, regis, niekada nesilaikė. Jo apie trisdešimt metų kuriama klientų bazė auga visai kitokiu būdu – iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Ateina tie, kurie jau žino, kur Jį rasti. Ir tie, kuriems Jį kažkas rekomendavo.
Stasio dirbtuvės pirmiausia yra praktiškos. Jam reikia aplinkos, kurioje Jis galėtų patogiai dirbti. Todėl Jam nėra poreikio kažko nuolat atnaujinti, keisti ar prisitaikyti prie naujausių madų. Aplinka sukurta darbui, o ne atvirkščiai. Svarbiausi čia ne baldai ar interjero detalės, o batai, įrankiai ir patirtis, kuri per tris dešimtmečius niekur nedingo.
Galbūt todėl Stasio dirbtuvės šiandien atrodo kaip mažas priminimas apie kitokį miesto tempą. Apie laiką, kai kokybiškas darbas buvo geriausia reklama, o pasitikėjimas buvo perduodamas iš lūpų į lūpas. Kai žmogaus nereikėjo ieškoti internete – užtekdavo žinoti, kad „yra vienas geras batsiuvys“.
Stasiui nereikia kažko daugiau. Jam čia patinka. Jis turi savo klientus, savo ritmą ir savo amatą. Tokios vietos lengvai praslysta pro akis, jei nežinai, kur jų ieškoti. Tačiau jos yra tai, kas Naujamiesčiui suteikia charakterį.
Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė
„Aš tikiu menu. Tikiu, kad kūryba turi stebuklingą galią paprastą kasdienybę paversti meniniu filmu.“ – Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė, „Demolofto“ įkūrėja.
Prieš kelerius metus, sukdamiesi greitame miesto ritme, vietiniai gyventojai turbūt net nežinojo, jog Naujamiesčiui stinga erdvės, kuri sujungtų gastronomiją, meną ir dizainą į vientisą patirtį. Erdvės, kuri ryte kviestų ramiam pokalbiui virš kokybiškos kavos puodelio, o vakare – į „Michelin“ įvertintą skonių kelionę, kurioje maistas pats tampa meno kūriniu.
Kūrėja Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė jau tuomet jautė, kad erdvė turi didžiulę įtaką joje gimstančioms istorijoms ir žmonių savijautai. „Demoloftą“ ji kūrė turėdama labai aiškią viziją: „Labai norėjau įkurti vietą, kurioje susitiktų žmonės, norintys kurti gyvenimą, o ne problemas. Vieta, kur prie vieno stalo būtų dalijamasi ne tik desertais, bet ir įkvėpimu.“
Daliai, šiandien neretai vadinamai Naujamiesčio „loftų karaliene“, tai puikiai pavyko. Istorinėje gamyklinėje erdvėje ji sukūrė namus bendruomeniškumui, kur kiekviena interjero detalė, apšvietimo spindulys ar baldo linkis yra apgalvoti iki smulkmenų. Suburti žmones, priversti sustoti, užlaikyti žvilgsnį ties estetiškomis smulkmenomis ir inicijuoti neplanuotus pokalbius – tai subtilus menas, kurį Dalia per septyniolika kūrybos metų perprato iki gylio.
Dideliame mieste lengva tapti tik praeiviu, o buvusiuose pramoniniuose rajonuose – pasiklysti tarp šalto betono ir skubėjimo. „Demoloftas“ Naujamiesčiui davė tai, ko neįmanoma nusipirkti šilumos ir gilesnio santykio su savo kasdienybe pojūtį. Čia užsukęs žmogus primena sau, kad miestą kuria ne tik pastatai, bet ir potyriai, kuriuos tuose pastatuose patiriame. O „Demoloftas“ tapo gyvu įrodymu, kad teisingai suprojektuota erdvė gali keisti ne tik rajono veidą, bet ir jame gyvenančių žmonių kasdienybės skonį.
Dainius Ščiuka
„Prieš daugiau nei šešerius metus ieškojau erdvės, kuri dieną būtų mano fotostudija, o vakare virstų namais. Taip atradau loftą Naujamiestyje.“
Veidai, šiandien puošiantys CITUS ARTì parodos sienas, turi ne tik vardus. Fotografo Dainiaus Ščiuko objektyve jie prabyla istorijomis, kurių jis pats įdėmiai klausėsi virš rytinio kavos puodelio. Po vieną jie – atskiri pasauliai, kartu – analogų neturinti Naujamiesčio bendruomenė.
Pirmą kartą rajone apsigyvenęs Dainius nežinojo, kad į lofto paketą buvo įskaičiuoti ir kaimynai. Iš pradžių tai buvo tik trumpi pasisveikinimai laiptinėje, vėliau – užsitęsę pokalbiai su kava ką tik įsikūrusiame „Demolofte“. Ilgainiui pažįstami veidai įgavo vardus, o po kelerių metų Dainius suprato, kodėl šis rajonas jam tapo toks savas – niekur kitur jis nebuvo sutikęs tiek daug artimų sielų. Kaip sako pats Dainius: „Tai tarsi mažas, savas miestelis betono džiunglių viduryje, iš kurio kartais net nesinori niekur išvykti, nes aplink yra viskas, kas man svarbiausia.“
Naujamiestis tapo Dainiaus namais, o jo gyventojai – neatsiejama to, ką vadiname namų jaukumu, dalimi. Noras pačiam toliau auginti šį rajoną pastūmėjo jį objektyve užfiksuoti bent dalelę artimų šypsenų ir jų pasakojamų istorijų. Šiais metais, kartu su sužadėtine, jis atidarys meno ir dizaino galeriją „H4“ – dar vieną traukos tašką, kuriame menas, architektūra ir technologijos susilies į įkvepiančius pokalbius bei vientisą interjero estetiką.
Dainiaus portretai primena, kad tikrasis rajono charakteris užgimsta iš kasdienių smulkmenų. Kiekvienas pasisveikinimas, šypsena ar stabtelėjimas pokalbiui yra maža intencija, iš kurios išauga stiprus, visus jungiantis bendruomenės ryšys.
Mindaugas Vanagas
„Turiu tokią savybę – daugelyje vietų įžvelgiu žavesį ir vertę.“
Pamatyti vietos potencialą dar prieš jam įvykstant reikia ne tik daug žinių ir praktikos. Tam reikia ir jausmo. To pajautimo, kuris kyla iš nuoširdaus domėjimosi, nesibaigiančių klausimų ir noro daryti pokytį.
Dar prieš pradėdamas didžiausius savo gyvenimo projektus, CITUS įkūrėjas Mindaugas Vanagas praėjo visa praktinę mokyklą pats. Norėdamas suprasti, kaip vyksta visi procesai, jis ir pats maišė betoną, ir mūrijo, ir tiesiog stebėdavo, kaip kiti stato, nebijodamas klausti, kai nesupranta. Kaip pats prisimena, pirmuosius kotedžus statė su mintimi, kad jei nepavyks parduoti – gyvens pats su šeima. O kai kurdamas galvoji apie savo gyvenimą, pradedi gilintis į kiekvieną detalę: ar tilps spinta, ar bus patogu ir kaip jautiesi kiekviename kambario centimetre.
Todėl šiandien, rengdamas naujus projektus, jis ne tik įvertina vietos inžineriją ir prisijungimo galimybes, bet ir didelį dėmesį skiria vietai – kam ji gali patikti, ką joje galima sukurti ir kaip jausis žmonės, kurie ten gyvens. Kaip pats sako: „Man labai svarbus ir pats vietos jausmas. Kai svarstome pirkti sklypą, visada pats ten nuvažiuoju – ir ne vieną kartą. Nuvažiuoju dieną, vakare, savaitgalį, darbo dieną.“
Naujamiesčio projektas ARTì taip pat gimė jausmo, jog šiame rajone gyvena žmonės, kurie juda su miesto ritmu. Žmonės, kuriems svarbu būti įvykių centre, tačiau tuo pačiu ir įsikvėpti, kurti ir dalintis. Mindaugo žodžiais, „Naujamiestis turi savitą kūrybinę energiją,“ kuri vis labiau atsiskleidžia rajono transformacijoje. ARTì projektas tiesiog suteikia erdvę plėsti tam, kas jau gyva.
Šiandien ši Panerių gatvės dalis keičiasi neatpažįstamai – buvę sandėliai ir gamyklos užleidžia vietą kūrybinėms dirbtuvėms, kavos kultūrai ir gyvybei. Mindaugui šis virsmas yra arti širdies, nes tikrieji pokyčiai įvyksta tuomet, kai nauja architektūra nepanaikina rajono sielos, o padeda jai išsiskleisti.
Menas, tampantis Naujamiesčio kasdienybės dalimi
Parodos idėja glaudžiai siejasi su Naujamiestyje vystomu gyvenamuoju projektu „CITUS ARTì“, kuriame menas tampa viena pagrindinių projekto koncepcijos dalių.
Bendrosiose erdvėse planuojama integruoti autentišką šiuolaikinį meną nuo jaunų Lietuvos menininkų kūrinių laiptinėse iki meno sienos ir šviesos instaliacijų kieme. Dviem etapais vystomame projekte numatyta apie 290 A++ energinės klasės būstų.
Paroda pratęsia šią idėją už būsimo projekto ribų ir atsigręžia į tai, kas Naujamiestyje jau gyva – žmones, jų istorijas ir kūrybinę energiją.
Paroda „Demolofte“ atidaroma rugsėjo 1 d. ir bus eksponuojama visą rudenį. Kviečiame užsukti ir aplankyti!
